Aš – afganas. Tai ne tautybė, tai priklausomybė nuo buvusio karo. Aš ten buvau pasiųstas mano buvusios šalies-JŪSŲ.
Dešimtis, šimtus kartų aš žuvau. Mano kūną draskė ir mūsų, ir priešo ginklai. Daugelį kartų mano gyvenimą gelbėjo nuostabūs gydytojai ir karininkai, išlaikę garbę, prieš juos aš lenkiu galvą. Tūkstančius kartų supuvusios sielos mane siuntė į tikrą mirtį, joms rūpėjo tik jų gerovė ir eilinis pakilimas karjeros laipteliu.
Aš – afganas. Mane gerbė. Mane prakeikė. Mane vadino internacionalistu, karo veteranu, manimi didžiavosi. Man sakydavo: „Okupantas, grobikas, žmogžudys“ ir aš nežinodavau ką atsikirsti, iš gėdos nuleisdavau akis. Mane užmiršdavo. Aš kentėjau dėl patyčių ir savo aukos bereikalingumo. O aukai aš atiduodavau patį brangiausią – gyvybę.
Aš – afganas. Daug kartų man buvo apmaudu ir pikta, kada aš išgirsdavau: „Mes tavęs į ten nesiuntėm“. Kaip ne??? Siuntėt!!! Savo įsakymais ir prisitaikėlišku tylėjimu!!! Ir pasislėpę už abejingumo sakydavot: „Ačiū dievui ne mane… ačiū dievui ne maniškį…“
Dabar aš – „afganas“. Aš nieko neužmiršau. Aš neužmiršau kaip mina nutraukė man koją, kaip sprogimas išdraskė man akis ir kaip atsibudau po kontuzijos skaudančia galva. Man davė suprasti, kad nenori manęs girdėti ir liepė tylėti. Ir aš tylėjau, aš ir dabar tyliu.
Bet vėl pradėjo vaikinai važiuoti į „karštus taškus“, tokie patys kokiu buvau aš – afganas. Berniūkštis, kurio mokyklos baigimo atestate dar nenudžiūvo rašalas, o jis jau braidė po savo ir svetimą kraują, nežinia už ką kovėsi niekingame kare, troško be vandens po kaitria saule ir lėtai merdėjo ant surūdijusios ligoninės lovos.
Ką aš spėjau pamatyti gyvenime? Mokyklos suolą. Pirmą nekaltą meilę. Išniekintus kūnus ir žudynių košmarą. Mano širdis verkė prieš pasirinkdama gėdą ar pareigą, kareivio garbę ar okupanto panieką. Tai man duodami įsakymą šaukė: “Nusitrink snarglį ir vykdyk įsakymą! Čia karas. Velniop sentimentus!“. Ir aš vykdžiau įsakymus.
Aš – „afganas“. Mano širdis sustabarėjo nuo karo žiaurumų. Galvodavau tik apie žuvusius ir sužalotus kankinimų draugus, apie diedovščinos neteisingumą ir jos sugniuždytus jaunuolius. Aš ėjau iš proto nuo viso šito. Psichika neišlaikydavo šito spaudimo ir aš tapdavau bejausmiu, žiauriu sadistu ir žmogžudžiu, vykdančiu bet kokį įsakymą. Sapnuose aš vis dar matau berniūkštį, kurį pakirto mano automato serija, senį kurį pervažiavo mano tanko vikšrai ir moterį, kurią užmušė mano mesta granata.
Mano vidus keitėsi ir aš visam gyvenimui supratęs, koks yra neapsaugotas ir negailestingas žmogus, atsisakiau smurto ir ginklų. Mane gydė nuo nuprotėjimo ir alkoholizmo. Man taikė psichologinę reabilitaciją, o už nugaros aš girdėdavau: „Jis – „afganas“. Jie visi truputį …“. Ir atsisukęs į šiuos žodžius, mačiau, kad visuomenė žiūrėdama į mane kraipo pirštą prie smilkinio. Bet aš – „afganas“. Mano įgūdžiais ir pamišimu naudojosi ir valstybė, ir nusikaltėliai, o kai jų nereikėjo aš likau vienas.
Tiktai, tu, mama, tyliai verkei iš bejėgiškumo, kai mane siuntė į tą karą, tiktai tu plėšeisi nuo savęs palaidinę ir mušeisi į krūtinę sužinojusi, kad manęs jau nebėra. Tiktai tu ir tėtis neatsisakėte manęs, kai aš grįžau invalido vežimėliu.
O JŪS! Ar suprantate, kad karas liečia visus? Išgirdę tariant Irakas, Bosnija ar Afganistanas neperjunkite televizoriaus į kitą kanalą, o įsižiūrėkite į baisią karo realybę. Ar tik ne tavo sužeistą sūnų, o gal žuvusį brolį neša neštuvais? Įsižiūrėk!
Klausykit!!! Karas blogai, kad ir kokiu vardu – „internacionaline pagalba“ ar „taikos palaikymo misija“ jį bepavadintume. Neleiskime vaikams kariauti!!! Tuo jūs išgelbėsit… ne, ne mane… – SAVE. Paklausykit… patikėkit… tai sakau jums aš – „AFGANAS“.