Vieną 2008 žiemos dieną, draugų rate, užėjo kalba apie keliones. Kažkas užsimanė į Indiją, kažkas egzotiškiau į Iraką, o man šovė galvoj sena mintis…Afganistanas. Visi pritilo, keistai susižvalgė, bet prisiminę mano nenuspėjamą būdą ir praeitį, tik Asta paklausė: – Bet juk ten pavojinga, karas vyksta? – Tai kas, bet užtat tokie įspūdžiai, kad niekur niekad nepatirsi… Tada, tebuvo sena svajonė, kuri vėl atgijo ir jai buvo lemta išsipildyti. Norinčių vykti ratas mažėjo ir aš nieko nesmerkiau, tiesiog žingsnis po žingsnio ėjau link jos įgyvendinimo. Sakyčiau keista reakcija visur mane lydėjo, teištarus bauginantį žodį „Afganistanas“. Kadangi kažkada, kai dar buvau jaunas, man buvo lemta jame pagyventi, aš įvertinau ir pavojaus laipsnį, ir nenumaldomą norą vėl ten nuvykti, ir sunkumus besiruošiant. Tad pirmiausia sėdau prie kompiuterio, jungiau internetą ir rinkau bet kokią informaciją kelionei. Pasiruošimas truko pusmetį. Jau turėjau nemaža medžiagos apie vizas, apie kelionės maršrutus, tik trūko ten buvusiųjų turistų pasakojimų, kurie bent kiek nušviestų, tai kas dabar ten vyksta. Griebiau telefoną ir ėmiau skambinėti turizmo agentūroms: -Laba diena, domina vizos klausimai į Afganistaną, ar darote jas? – Kodėl Afganistanas? Yra pilna malonesnių šalių. Deja šiuo kraštu nesidomime. – Bet jūsų internetinėje informacijoje pateikiama, kad padedate įsigyti Afganistano vizas? – Atleiskite už netikslumus, mes galime pasiūlyti daug patrauklesnes turizmui vietas. – Ačiū, bet man reikia būtent Afganistano… Dažniausiai, per dešimtis agentūrų, tenkindavausi tik tokiais pokalbiais. Visi tik reklamavosi, bet tokio tipo kelionių net neįsivaizdavo. Galėjau eiti afganistaniečių klubų keliais ir per kariškius ieškoti patekimo būdų, tačiau aš tapčiau priklausomas ir galiausiai , jei ir patekčiau ten, tesitenkinčiau jų iškreiptu karišku vaizdeliu. Galiausiai, po begalės skambučių ir landžiojimų internete, susižinojau, kad Afganistano vizą galima gauti Varšuvoje, arba Astanoje, jei maršrutą pasirinkčiau per Kazachstaną. Varšuva buvo visai šalia ir nusprendžiau eiti šiuo keliu. Agentūrų, kurios užsiimtų vizos gavimu buvo tikrai nedaug, bet labai skyrėsi vizos gavimo kainos, jos svyravo nuo 900lt iki mažiausiai ką radau, tai 350lt, padarymo laikas irgi išsitempdavo. Apsistojau ties kelionių tarnyba „Liturimex“, kuri pigiausiai ir greičiausiai žadėjo padaryti vizas ir lėktuvų bilietus. Tad kelionę teko organizuoti per Helsinkį, Delhy ir į Kabulą. Teko mokėt ir už Indijos tranzitinę vizą, ir už Afganistano vizą, tačiau, tai buvo pigiau kartu paėmus, nei per kitas agentūras. Keblumų, tiesa, atsirado atsakinėjant į Afganistano atstovybės anketą… – Ar buvote anksčiau Afganistane ir jei buvote, kokiu pagrindu? – Taip buvau 1986-87 metais… Tada buvau Sovietų Sąjungos pašauktas karinei tarnybai ir atlikau „internacionalinę pareigą“, kariavau kaip okupantas prieš šią šalį, bet tai negalėjau rašyti, kvailai skambėtų. Iš tiesų buvau, net ne savo noru, padarytas, kaip sporto instruktorius, nors tuo pačiu metu buvau karys ir turėjau tik karinį bilietą, bet gavau užsieniečio pasą su Afganistano viza ir nugabeno, kaip karinį patarėją. Tačiau dar reikėjo kelių smulkmenų, tai turėti lėktuvo bilietus į Kabulą ir atgal, bei viešbučio rezervaciją. Su bilietais problemų neiškilo, bet rast Kabule viešbutį, kuris priimtų tokio pobūdžio turistą, sudarė šiokius tokius keblumus. Net tiksliai nežinau, kiek teko paplušėti „Liturimex“ agentei Ramunei, dėl viešbučio rezervavimo, bet galiausiai turėjau ir tai… Lėktuvo bilietai buvo užsakyti liepos 21 dienai, viešbutis rezervuotas liepos 22 dienai, o vizos laukiau ir gavau tik pačią paskutinę darbo dieną, t.y. liepos 18 dieną. Visas malonumas, su skrydžiais ir vienos dienos viešbučio rezervacija, atsiėjo 3800lt… Ir štai turėjau išsvajotus bilietus, surengiau prieškelioninę tusovkę, liko sulaukti išvykimo dienos. Atsikėliau su jauduliu, nusimaudžiau ir į Vilniaus oro uostą… Atsigėriau kavinukėje kavos, parūkiau ir pirmyn į lėktuvą reisu „Vilnius-Helsinkis“. Pakeleivis papuolė gan linksmas seniokas su beisbolo kepurėle „Lietuva“, senos kartos emigrantas. Pokalbis užsimezgė gan šaunus, radome bendrą temą, tai profesija, abu darbavomės transporte, aš Lietuvoje, jis Australijoje. Po to užsikalbėjome apie kelionės tikslus: – Aš Jerry, Jerry Belkus grįžtu iš Lietuvėlės namolei į Australiją, o kur pats keliauji? – Į Kabulą, Afganistanas. Kažkada teko ten pabuvoti, tad įgyvendinu seną svajonę. O jūsų vardas juk turėtų būti Jeronimas? – Taip Jeronimas, tik senai jau nieks mane taip nevadina.Aš esu Australijos Lithuanian Club General manager. Sena svajonė gerai, tik ten juk karas, musulmonai, terorizmas. – Visur žmonės, tik kitos kultūros, tad didelių keblumų neturėtų būti, tuo labiau, kad esu ten kaip kariškis buvęs dar 1987 metais ir Kabulas sudarė gan „saugaus“ miesto įvaizdį… Aišku, jei per daug kur nelandžiot… Maloniai besišnekučiuojant Helsinkį pasiekėme nepastebimai ir teko skirtis. Helsinkio oro uostas pasitiko „skubančiais“ suomiais ir galybe, foto aparatais beblyksinčių, japonų. Apėjęs erdvų uostą, su visomis kavinėmis ir „duty free“ parduotuvėmis, suradau rūkomąjį kambarį ir sėdau parūkyti prie kavos puodelio. Iš kažkur prisijungė gan šauni lietuvaičių porelė. Plikai skustas tėtis, juodais pankokais apdarais pasidabinusi motinėlė ir sūnus ilgaplaukis. Pasirodo kartu skrisime iki Delhio, tad susipažinome, pasidalinome kelionių tikslais, tėvas nusipirko mažą butelaitį vyno ir smagiai diskutavome. Nesvarbu išties koks keistas aš pasirodžiau egzotas, bet vyras papirkęs kelis buteliukus vyno suprato, kad „duty free“ už tą pačią kainą butelis 0,7litro Pietų Afrikos vyno išeina ir tuštino jį jau dabar su dar didesniu pasigardžiavimu. Taip mums besišnekučiuojant, tvarkydamas pelenines, apsauginis atėmė butelio likučius, kadangi kaip ir negalima, bet keistai reaguodamas žvelgė į mus, kadangi iš butelio kaip ir aišku kas geria, bet čia blaivas ir linksmai tą buteli atidavė, hm juk turėjo būt girtas, nuo tokio kiekio, suomišku mąstymu, ir priešintis matyt pamanė… Lėktuvo vėlavimas mus tik suartino ir pralinksmino. Už 2val įlipome į lėktuvą, aš užmigau iškart tik atsisėdęs ir pabudęs po geros valandos supratau, kad dar stovime vietoje nepakilę… tad naktį lėktuve, beveik septynias valandas leidau tarp miego ir rodomų suomiškų filmų. Delhis… pasitiko vėsiu oro uosto priimamuoju, keistais kariškiais su lazdomis ginkluotų ir krūva apsauginių, bet kainos „duty free“ užsieniečiam linksmos, gal grįždamas prasinešiu per jas pamasčiau… Išėjom iš tarptautinių patalpų ir… labas Indija karšta, troški ir purvina, ką ten uoste pamatysi, bet grįždamas manau spėsiu pajaust ją, tuo labiau, kad suplanavęs dieną Delhyje praleisti…keturias su pusė valandos basčiausi po uostą, jau ne toki švarų, rytietiškai bandantį europėt… juokinga, bet stengiasi žmonės… žmones laimingi iš akių matosi, net nesvarbu kaip atrodo jų apdarai…Nusileidau laukiamojoj salėj, kur sėdėjo jau Kabulo reiso laukiantys keleiviai. Skrist ruošėsi nemaža afganų, vieni musulmoniškais apdarais, kiti kiek europietiškesniais, nors juokingai atrodantys.Trys belgų policininkai duchą namo vežė… Dėjo jis skersą ant jų tiesų, akys taip ir žiežirbavo neapykanta kitamaniams ir degė viltimi laisvei. Belgam poxuj, vienas žvengė pastoviai, kirkindamas kolegas, kitas orus bosas, o trečias matyt kaimo rimtuolis, vis susikaupęs slampinėjo iš kampo į kampą. Britas rimtas, nenuspėjama veido mina skrido ir aš, velniai besupras kas toks, belgai vis stebėjo mane, bet kai jau Kabulo oro uoste į paprastų keleivių, ne kariškių VIPinę, eilę atsistojau, susižvalgė gan keistai…turistas juk, bet nesuprato… Skrisdamas negalėjau užmigt, tas laikas keistai ėjo, vis neradau sau vietos ir taip ankštoje kėdėje, bet kai pasirodė, po debesim afganų kalnai, supratau ko nesisėdi, lipte prilipau prie iliuminatoriaus ir akių neatitraukiau, kol nereikėjo jau išlipt iš lėktuvo…Per debesis vos matėsi tie kalnai, peizažai, bet žiauriai užkabino, kažką viduje pakėlė, ypač besileidžiant, kada tą vaizdą atpažinsti. Aplink švaru, nesimėto nuolaužos lėktuvų, gilzių ir angarų pilna pristatyta. Visa atpažįstama, nors ir pasikeitę, juk virš dvidešimt metų nebuvęs čia. Štai pradžioj nusileidimo tako stovi rusų ANuška, kažką iškraudinėja, štai po kariškais lėktuvais afganų kariškiai kaip visad miega, jiems matyt rojus čia dabar, koks durnius per karštį vers dirbti. Lėktuvas palengva stojo ir važiavo, pakilimo taku link civilinio oro uosto. Sustojome. Atsidarė durys, labas Kabule, išlipam, kažko verčiami laukti prie lėktuvo, nors oro uostas šalimais, bet gal autobusą pristatys? Kažkokia įžymybė, pasirodo, grįžo į Kabulą kartu su mumis. Invalido vežimėlyje išnešė jį baltuose apdaruose, bučiavo kojas pasitinkantys, nufotkinau, jei ką… Prisiminimai greit sugrįžo, pamačius tuos fanatiškai begarbinančius veidus… Kabulas… suka tas pats…Tas pats karštis, tas pats troškus, kiek moliu atsiduodantis, kvapas, tas pats ir dangus. Nors jau ir kitoks, kaip ir aš visiškai kitas sugrįžęs. Pasieniečiui patiko mano pasas ir tiek, pavartė, kažką linksmai pamurmėjo panosėj sau ir atidavė, praspaudavęs.. Keistai orius verslininkus pamačiau, europiečius kopijuoja, juokinga pasidarė juos stebėt, bet vienas kitas jau ir elgiasi panašiai, na pofig, kad kiaušus vis vien kasosi,kad ir su brangiomis kelnėmis. Azijatai ką besakyt. Blyn, uoste nieks ir neprisikabino. „Dukanščikas“ pinigus sąžiningai apkeitė,“Marlboro“ bloką tik už aštuonis dolerius pardavė, tiesa su žiebtuvėliu apipiso, bet užtat taksistą rado, o tas bevesdamas mane prapiso, nes kitas iš kažkur atsiradęs, kaip pats pasisakė, atseit uosto taksistas, pagriebė ir nusivedė greičiau… aiškino , kad jie uosto taksi pigesni, juokiausi bet bandžiau tikėti… Mane Kabulas „vežė“ ir visa pofig… žiauriai smagu matyt ir atpažint prieš daugiau nei dvidešimt metų paliktas vietas. Štai išvažiuojam iš oro uosto ribų, pirmam žiede lėktuvo paminklas vis dar tas, nuo ruso laikų palikęs. Asfaltą patiesė naują, lekia visi, tiesa pagal savas taisykles, kas kur, bet avariją per dieną tik vieną ir temačiau… Tiesa asfaltas tik iki centro naujas patiestas ir aikštė pagrindinė, o kitur kaip ir po ruso, vienos duobės, bet eismui juk tai netrukdo. Afganai moka vairuot tokiomis sąlygomis ir aš per langą padedu, kada „ačiū“ pamojuoju,nusišypsau, žiūrėk ir tas žvengia man pavymui prasilenkiant, linksma ką besakyt. Vaizdai už taksi lango visiškai kitokie, nei mano akiai įprasti. Vien užrašai arabiški, žmonės kitaip apsirėdę, moterys su paranžomis ant galvų, asilai, automobiliai seni laužai, visa kitaip, nei įprasta. Vaikai šiukšlyne žaidžia, gerai bent jų akyse laimė, nors ir koks skurdas aplink bebūtų, jie tik vaikai…karo vaikai. Tik va širdį toks uraganas sukasi, prasimuštų jis į paviršių, baisu pagalvot kas nutiktų su manimi, bet neleidžiu sau to, tiesiog dairausi, fotografuoju ir su taksistu bandau bendraut. Imu prisimint puštūnų ar farsi ten kalbos: – Salam aleikum, tašakur, ceturasty, chub, buru ir t.t…. Susikalbam taip, kiek rankomis, kiek dar angliškai, kiek afganų kalba, tiesa rusų kalbą jau pamiršę, bet taksistas spėjo paskambint draugui ir duot man pakalbėt rusiškai… linksma, net neaišku kam, bet maloniai pasisveikino rusiškai: – Kaip tavo šeima, kaip vaikai, ar viskas gerai, gal kuom padėt reikia… Žiauru man… bet tai nuoširdūs žodžiai ištarti ir tiek, nes apipist iškart pasiruošęs yra tas nežinomas telefoninis pašnekovas, juk kitatautis aš jam. Tiesa keistai vis ima manęs klausinėt taksistas, ar ne musulmonas aš? Nesugebėjau aš jam išaiškint savo tikėjimo esmės ir ar jis yra iš vis… Bet žmogus, galiausiai po ilgu lekiojimų po miestą išaiškino, kad gyvenime tikėt reikia į ten… į viršų pirštu rodydamas: – Žmogui tikėjimo reikia, juk kas bebūtų ir džiaugsmas, tai valgyje, žmonoje ir vaikuose… Dar į Delhį skrendant lėktuve, vienas indusas su europiečių vaiku taip tikrai vaikiškai bendravo, jam nereikėjo apsimetinėti prieš vaiką, jis vaikas pats visad yra… Tikėjimas tas pamintas gavos man, paskutiniai gyvenimo metai daugel ką apvertė manyje. Tokiomis mintimis ir kalbomis pasiekėme mano viešbutį. Išlipau, susimokėjau dešimt dolerių. Europietiška oazė tarp griuvenų ir keistai beatrodančios azijietiškos aplinkos, kuri vadinasi „Landmark Hotel & Kabul City Centre“. Užtat keturios žvaigždutės ir rimta apsauga garantuota. Jau prie viešbučio matosi besisukiojantys ginkluoti afganų kariškiai, o viduje pasitinka metalo detektoriais ginkluoti prižiūrėtojai. Viešbutis pasirodo aštuonių aukštų, pirmi trys aukštai prekybos salės ir kavinukė, toliau aukštyn jau viešbučio zona. Užsiregistravau „recepcione“ ir pakilau į savo šeštą aukštą. Štai mano vienvietis kambarys su kondicionieriumi, televizoriumi, mažu palubėje langeliu, dušu ir tualetu. Šaunu, vienam to pilnai pakanka. Jungiu kondicionierių, televizorių, metu kuprinę ant lovos, nusirengiu ir į dušą. Ilgai stoviu po šalta srove, per daug jaudulio, per daug prisiminimų ir matytų vaizdų… Persirengiu ir lekiu iš savo numerio. Viešbutį permetęs akimis ant stogo greičiau užlėkiau: – Nu labas Kabule… kalnai kaip jūs, kaip žmonės, namai, saule, kaip Tu?…- pasisveikinau išties iš širdies rytietiškai, mane tas užvilko nenusakomai, vos sugebėjau išeit iš tos būsenos, skubėjau i miestą. Nusileidžiu madingu permatomu liftu į apačią, kiek nedrąsu, juk vaizdai čia neįprasti akiai. Viskas tviska marmure ir veidrodyje, švaru, nors geriau įsižiūrėjus matomas statybų brokas, būdingas rytiečiams. Vyrai apsimuturiavę baltomis palomis, arba šiuolaikiškai apsirėdę, moterų maža ir tos slepiasi po paranžomis, kaip visa keista, nors ir senai matyta, atpratusi akis nuo rytų. Nusileidžiu į apačią, kur mačiau barą, einu link jo. Gal kavos pavyks pagerti.Priėjęs prie barmeno pasisveikinu angliškai: – Sveiki, kavos norėčiau ekspreso? – Didelį, ar mažą?- šypsodamasis paklausia barmenas,- gal dar ką pageidausite? – Mažą dvigubą ekspreso. Pas jus rūkoma? – Taip sėskitės prašau prie staliuko, ten ir peleninę rasite. – Kiek už kavą? – Šešiasdešimt afganių, arba dešimt eurų. – O jūs jau ir eurus pažystate, nuostabu. Ačiū. „Ach kvapnus puodelis, tikiuosi ir skonis toks pats“. Nešuosi jį link laisvos kėdės, dedu ant staliuko ir traukiu portsigarą. Kokia kava be dūmo. Matau susidomėjusius žvilgsnius. „Ką babajai nematėt blizgančio portsigaro, na na žiūrėkit“ nusišypsau sau viduje. Apsidairau, kavinukė apypilnė, vienur sėdi jaunimas išsipuošęs džinsais, baltais marškinukais, kitur keli sėdi solidūs musulmonai su čalmomis ir barzdoti, toliau keli tipo verslininkai kostiumuoti, juokingai jiems tie kostiumai kabo, matosi neįprastas drabužis, bet solidumas verčia. Gurkštelnu kavos, liuks nuostabi arabika, tai ne Helsinkio kavos gėrimas, o tuo labiau ne Delhio ‚pojla“, kava to britkaus gėrimo net nepavadinčiau. Kavos matyt labiausiai trūko aktyvizuotis, pirmi gauti įspūdžiai stipriai mane paveikė, o juk tik pradžia. Išgeriu ekspreso, surūkau cigaretę, permetu dar kartą visą barą ir kylu. Daugel žvilgsnių susidomėjusių juntu, keistai matyt atrodau jų akimis, vienas neaiškus tipas su kuprine, europietis ir be jokios apsaugos, ar kito matomo tikslo, turistas… – Vieną vandens, prašau,- kreipiuosi į barmeną, išeidamas. – Septyniasdešimt afganių, sere. Keičiamės, sukuosi ir mesdamasis kuprinę, traukiu link išėjimo. Skersu žvilgsniu vistiek stebiu sėdinčius ir jų reakciją. Kas akis pakėlė, kas pasisuko,nespėsi ir nefig visus matyt, užtenka vėl kažkaip pajausti kūnu, lyg ramybės atmosfera. „Gal instinktai, jobani primiršti sugrįžta, bet prie ko tai… Lekiu, nafig į vilą, kur pusmetis praleista malonių, kvailų, bet gerų jaunystės dienų…Bliadj, o ko aš čia ir atvažiavau…“ vėl rusiškos mintys pažadino iš miglotų minčių. Maunu link išėjimo. Sargybinis permeta akimis, pašoka link durų, akimis gatvėje ieško kažko, neranda, vėl keistai metasi link manęs, bet praleidžia. „Užpisai, karoče, neradai visureigio, nėra apsaugos? Babajau turistas aš , turistas…Oj durdomas, bet malonu“. Raunuos per duris, kitas sargybinis ieško akimis, lyg mašina turėtų pasitikti, bet moju, tipo aš einu, ten… Pasisuku ir einu kita viešbučio dalimi, saulės čia nėra… „ Už žiedo gaudysiu taksą, mausiu, blyn o kaip vila, gatvė vadinosi? Nu velnias, žopa, ai pofig“… Už kampo maunu. Prasilenkėm su saviškiu „šuravy“… perėjusiu į jų tikėjimą… akimirkos mums pakako pasakyt viską apie save, jis išdidus su prakaito plėmais permirkusia chebeške ir po apačia jų tikėjimo rūbais, bet ant galvos rusiška beisbolkė, net balta nuo prakaito, bet nenuims jos niekada, neatiduos, tuo lyg paniekindamas mūsų barbarišką pasaulį. Jis išties nenugalėtas belaisvis, bet kartu jis ir laisvas, vidumi išpirkęs mūsų „šuravy“ kaltes, priėmęs laisva valia ir apsivalęs muslinas, išėjo nugalėtas, bet nenugalimas, nepaminta kario sąžine išdidžia… „ Jooo… o kas aš, ko aš čia nešuosi, ar pats sau atsakyt galiu? Taip jis belaisvis, supratęs ir išpirkęs, prieš šitą tautą, mūsų bliadskas kaltes, pochuj, kad mes atskirai, lyg ir nekalti, bet kartu paėmus, mes atsakom, už mūsų karo žiaurumus, aina nachuj tiek turėt jėgų, nu nafig, taksą gaudyt ir pirmiausiai reik į gimtą dalinį, , bet kaip jam tam jobanam taksistui pasakyt, kur važiuot, pavadinimų kaip ir neatsimenu kaip tarti…nors bendrai atsiminsiu ir parodysiu nu jį nachuj…bet pasiilgau visko, nors ir daug vienu metu man…vodkos būtinai ir čarso matyt reikia, kad kur nuvežtų, taksistas žinos“ Mintys liejos, žingsniai spartėjo. Ranka mostelėju, visai linksmas seniokas už vairo: – Salam aleikum, važiuojam, parodysiu, kalbi angliškai?- rėžiu, nėra ko čia maivytis ir laukt – Aleikum asalam, cheturastyyy,- ranka linksmai į viršų kilstelėjęs ir kartu šypsodamasis moja man taksistas. – Chubasty. -Muslim? Sėskis, kalbu angliškai truputį, kur važiuosim sere? – Varyk nepisk proto,-lietuviškai rėžiu ir iškart pereinu angliškai, – Ne ne muslinas, tiesiai važiuojam, kur Amerikos ambasada. – Žinau rafik, mes greitai. Panašus į musliną, štai ir klausiu, bet tiki juk,- ranka į viršų ištiestais dviem pirštais moja, – ten jis yra, nesvarbu kaip mes jį vadiname. – Gerai, kiek iki ambasados bus? – Atvešiu atsiskaitysite, rafik…?. – Aš Audrius, kiek klausiu?- pikčiau dėbteliu. – Šimtas penkiasdešimt afganių, rafik Adryus, čia panašiai kaip muslim skamba – Už aštuoniasdešimt nuveši. Ar kainos pasikeitė?- viduje žvengdamas pats iš savęs, sakau ramiai. – Šimtas, ką ten juk man reikia duonai užsidirbti, šeimą aš myliu ir man skaniai juos maitinti norisi. Kaip pačio žmona, vaikai? – Ačiū neblogai…hmmm su žmona kiek santykiai nekaip… bet du sūnūs, jau dideli. – Pas mane irgi ši diena būtų soti, jei ponas sumokėtumėt šimtą,- linksmai akių kraščiukais šypsodamasis, varo puštūnų tautos, matyt, atstovas. Linksma ir smagu pajaust tą persišką derybų, gyvenimo džiaugsmo ir tikėjimo prisunktą pasaulį. „ Štai ko man trūko ir najobkių, ir derėjimosi, ir rizikos kvapo. Pasiilgau juodai, kiek metų praėjo. Blyn pacanas visai dar buvau, nors ir dabar toks pats. Cher pojmioš, ko čia vėl rusiškai , geras jausmas, pastatai lyg nauji, o niekas čia ir nepasikeitę iš rimto…nu geras“ galvoj mintys sukas, kalbėt kartu reikia, fotografuot kažką spėju, ir kelią atsimindinėt. Ir karštis, tas kvapas persunktas moliu, ramybe, bet kartu ir aitriu specifiniu afganišku kartėliu, kai ant liežuvio galiuko tarytum lengva elektra bėgioja, šaldo kiek ir karsteri. „Daug visko, bet laikas ribotas, viską primetęs, bandau savo tempo laikytis, svarbu judėt, nuolat kist aplinka ir vietoj neužsibūti“. Šablonai kažkokie iš glūdumos lenda, neatsiminsi, net ar tai kur iškalta, ar šiaip nuojauta ir amžius skubina, jausmai veja ir karštis, oras toks lengva dulke nosį kutena, bet geras, per karšta, kad smirdėti. – Va čia ant žiedo, žiedo supranti, į dešinę, ne varom toliau, čia negalima, ženklai, ten sukam, dar geriau, suk į dešinę, tašakur,- linksmai tauškiu kryptis rodydamas, širdis virpa, „juk va viešbutis mūsų karininkų, buvęs, nakvojau jame, zajabis nu geras“. – Va čia matai, „šuravy“ karininkai gyveno. Čia Nadjibula gyveno, šitam štai name. – Tu žinojai, tu girdėjai Nadjibula, tu korespondentas, taip čia rusai buvo. Tu matau buvai čia, kada? – „ Šuravy“ dvidešimt vieni metai atgal, kai Nadjibula su madžachedais kovojo. Gal tu madžachedas bačia? Aaa, buvai…cha cha cha. – Aš jaunas tada buvau, troleibusų parke dirbau, gerai gyvenom, aš pirmą chanum parsivedžiau, tada meilės ir laimės reikėjo ir save aprūpint nusprendžiau malone. Aš laimingas, o tu tikrai ne muslim? – Ne tikrai ne muslinas. Geras, aš buvau su savo vadu tam troleibusų parke. Jo aš čia, va suksim parodysiu, kur gyvenau tada čia už tos tvoros vila buvo, ji yra? – Taip čia NATO amerikanos sėdi, – šypsosi taksistas,- jie čia yra, tu čia buvai „šuravy“? Amerikanos išnaudoja mus tik pinigams daryt, jiems doleris rūpi, rusas darbą davė, mokino. „ Velnias štai lyg šitoj parduotuvėj degtinę pirkdavome, tuoj už tvoros mūs buvęs KPP, o velnias nauja betoninė tvora, bijo matyt labai, amerikanos“… mintys kaip pupos galvą bombarduoja, viskas verda viduje ir išorėje, kaukt noris ir ne tuo pačiu metu… „Achuitelnas jausmas, Tu viską jauti ir atsimeni, Tu toks pats jaunas ir kvailas Audreli, bliadj tėvas žinotų, tai duotų „pvyzdy“… lyg garas nueina, vartai? kur buvo kadaise, jų nėra tiesi betoninė, trijų metrų tvora??? Kas per…“ – Ten vėl į dešinę suksim, chub, chub ir buru, ar kaip ten… – Tu muslim turėtum būti, tu moki juk kažkiek farsi. Pameni rafik Adryus, nieks nepraeina, – rodydamas į smilkinį,- viskas išlieka. – Jo rytai traukia, suk čia ir sustok, ten stop ženklas, toliau aš eisiu pats, tai kiek septyniasdešimt pakasa? – Imk ranką, aštuoniasdešimt, gerbiu „šuravy“, linksma su jumis, sėkmės ir tikėk. – Ot… nu imk, einu,- akim gaudau jo žvilgsnį, linksmas žmogus, visi čia nuoširdūs. Einu link ambasados, kur afganai kareiviai stovi. Tie net nereaguoja, traukiu toliau, net nespėju improvizuoti.“ Negalvojau, o jei ir galvojau, nieko nesigaudau“, einu lyg nesidairydamas, bet ir viską stebėdamas, jausmas geras, įtemptas. Adrenalinas… Toliau, ambasados link, kuri apdengta visa maskuojančiomis drobėmis, net neaišku nuo ko, „ką talibai iš oro atakuoja, durdomas, prie ruso ambasada USA išvis klestėjo, keli krūmeliai prie tvorelės ir afganai, juk čia dažnai protestavo, nuo ko čia taip…“. Dešiniau matau kažkokį KPP, pravažiavimas, kariškis saugo, einu, kažką sakyt reiktų… Prieinu arčiau, kariškis irgi eina link manęs, permesdamas profesionaliai žvilgsniu pavojaus lygį: – Labas, jūsų ID korta? – Aš čia.. man suprantat, aš tiesa štai pasą turiu, – traukiu palengvėjam prieš akis lėtai parodau, štai aš čia – Jūs ten, į varžybas, tvarkingai nutraukia, atiduodamas pasą, – jums ten, varžybos tuoj prasidės „ Gerai, kokios varžybos, nu bet nesuvariau jau ką norėjau pasakyt, o blyn ar įmanoma jausmus išpyškint, einu pasižiūrėsiu kas ten per varžybos“ galvoju ir einu kairiau. Ten patvoriu medžiai ir stadionas lyg matosi. Švaru kuklu, rytietiška su euro prieskoniu. Praėjęs kiemelį išvystu neblogą futbolo stadioną, už jo toliau tvora aukšta, vėliavos NATO šalių matosi. Ten juk kitas stadionas buvo. 1986 metais, kai tarnavau karinių patarėjų aparate, vila ribojosi su akmeniniu, garsiuoju karaliaus futbolo stadionu. Dabar ten angarai aukšti, Vagonėlių pristatyta. Kas per durdomas, tai kiek jų čia susispietę. Mes laisvai du šimtai penkiasdešimt „Šuravy“ su visa technika kaip karaliai gyvenom, tai kiek čia tų amerikonų, jobanų… Futbolas kažkos prasideda, reik pafotografuot, uuuch širdis baladojas…“ Traukiuosi iš kuprinės fotoaparatą, suku objektyvą didelį, viduje juokiuosi, raudu ir alsuoju… „ Sveiki namai, gimtaisiais kažkada buvę, sveiki draugai čia jaunystes palikę, zdarova bratūchos, šakalai prakeikti sveiki, pulkininke galvą lenkiu jūsų menui ir pagarbai rodytai kariui. Man graudu ir smagu vėl čia pasijusti, man to trūko dvidešimt vienus metus, kurva laikas eina, kaip viskas pasikeitę, nu nachuj Vidai aš čia, aš Kabule. Ačiū Zigmai, Salma vse afgancai… Būk kurva prakeiktas tu kare, bet be tavęs aš nepažinčiau šios didžios šalies…“ Fotografuoju, dairausi, nieks net nepaiso, ramybės zona, liuks nuskilo, nors tiek man pakaks. Aš pajaučiau viską ką jautęs tuos metus, pratemptus anapus sienos. Jie pralėkė vis vienu akies blyksniu, energija vos tilpo viduj. Narkotikas tas Kabulas vadinas, visas aplamai kaip energijos zona. Blogiausia, bet gal ir geriausia,kitaip pasižiūrėjus, kad vienas buvau ir visa reiškiausi sau viduje, išoriškai tiesiog fotografavau futbolo varžybas. Pakaks prisiminimais gyventi, sukuosi neskubėdamas, lyg stebėdamas žaidimą, einu atgal, „ot grecha po dalše“ . Kariškis išvis nugara stovi, kas per barakas, mintim matau netvarką, nors ir ginkluoti pilnumoje amerikonų kariškiai, jie prieky nuolat seka, Amerika tiki užnugariu. Pamatau kitapus gatvės tą patį taksi automobilį, vairuotojas plačiai šypsosi, aš paspartinu žingsnį link jo. Ramu niekam tai nerūpi, tarytum normalus vaizdelis. Ne tame esmė… Sėdu į taksi, judam atgal, aš kaip nujausdamas keičiu fotoaparato atminties kortelę, kalbuosi kartu su vairuotoju, viduje visi prisiminimai verda… „ Kaparyčius, amžina atmintis jam, Svarnoj, kaip tu? be kojų, sguščionkę pasieki? Abo kas su Tavimi niekad nesužinosiu gal benutiko… taškas prapuolė, neegzistuoja, karas viską nurašo… kaip pikta ant dūšios, kažkas sako tokia dievo valia… Prieš ką, prieš nekaltą vaikystę, ar mano supistą jaunystę, gyvenimo sušiktą sielą, tavim gal tikėt? Tu nusprendei šitą tautą pagal tavo valią, ar pagal pinigo galią pavergt? Jų tikėjimas maišo, galbūt? Galbūt talibai per stipriai prismaugė, po karaliaus gerųjų laikų. Dar šešiasdešimt trečiais čia studentės trumpus sijonukus dėvėjo, rusas myžt stačius babajus išmokė, amerikanos pinigus bando iš melžiko išmelžt. Apsiginklavę moderniausia ginkluote, o panosėj neškis miną sprogdykis nafig ir pora baltųjų… Gal būt tikrai mes kariškiai tik karo patys ir bijom, tauta ši gyvena savo senu feodaliniu tempu, ką mes aukštesnieji norim pavergt, ką mes europiečiai vadinam taikos palaikymu, terorizmu, gal kryžiaus keliu…“. Tokiomis mintimis begyvenant viduje, stabdo mus afganų patrulis, uniforma keistoka, geros kokybės specnazovkė ir sudėjimas jo tvirtas, priėjimas teisingu kampu. Fotoaparato normaliai nuleisti nespėju. Prieina, paprašo ID, rodau pasą, iš kažkur išdygsta US kariškis, gorila ginkluota, baime bando kabint. – Aš turistas, buvau prie ambasados, futbolą stebėjau. Štai mano Europos Sąjungos pasas, aš čia buvau, senai tad panorau pabūti. – Čia NATO karinė bazė, jūs turėjote turėt ID kortą, kad galėtumėt patekt? – Aš ir nepatekau. – Bet jūs sakote, kad buvote anksčiau čia ir neturite ID kortos. – Ne taip supratote, aš čia dar senai, kai čia nebuvo NATO bazės, dvidešimt vieni metai atgal kareivis buvau čia,- pyškinu, pasimetęs, bet taisausi pagal karines manieras, lyg reikia tiksliai nuodugniai kalbėt. – Bet palaukite, čia tada, dvidešimt metų atgal buvo…aaaaa… rusai…jo rusai čia tada buvo,-akis praplėsdamas, susidomėjęs ir nesupratęs, pyškina man amerikonas. – Taip aš tada buvau čia, aš buvau rusas, „Šuravy“, ar supranti, aš čia va per šitą tvorą, na ji prastesnė buvo, aš per ją laipiojau ir nešiau kirvį, ar bet ką parduot į tą štai dukaną, cigarečių, ar vodkos nusipirkt, suprantate?- Rėžiu jau beveik ką jaučiu, neapykantą savo, kartėlį už draugus, už karius, kiek visko susikaupę toj vietoj,- Mano pasas tvarkoje, galime mes važiuoti? – Taip tik parodykite fotoaparatą, prašom,- sako, o akyse nesupratimas, tūpumas ir baimė. Kaip taip jam amerikonai, juk nesiriša, jo smegeninė perkaito, karys išore, šūdas vidum, kaip ir jų visa ši sistema… Nafig protas taip pulsavo, vienoda išties tuo momentu ir abidna man buvo. – Prašom sere, čia viešbutis, kur apsistojau,- pats stebėdamasis ir rodydamas, kažkaip neaiškiai atsiradusias kitas foto, jos turėjo likti kambaryje, aš lyg tuščią SD pasiėmiau. Sekasi, kvailiams… – Ačiū, laimingo kelio…o kaip jūs sakėt? Turistas?- akys didelės nesupratimas… – Turistas, jo turistas, čestj imeju, amigos, rūsos turistos, oblikos morales ir qantum pydarum saliutum, – šypsodamasis šaunu,adrenalinas pumpuoja, bet varyt iš čia greičiau, kol nesuvirškino… Nors jis neįkirs, apsišika stačias… – Važiuojam ten į dešine., buru bačia buru… Įdomiai sublizgo taksisto akys, lyg mėlynasis akmuo skilo, skilo, nors kartu ir užsitraukė, todėl tokių ir nepavergt akių šeimininkų, jiems karas šalia, ten už tvoros, o čia jam šeimą maitinti, Alachu tikėti. Kariai jam pašaliečiai ir gyvent visai jie netrukdo, lai bijo jie karo to, ką patys vaidina. Tiesiog supratau, nėra sąvokos tokios, nėr žodžio turistas, kare taip nebūna, nors karas tai juk už tvoros. Čia afganas nesuvokia tokio reiškinio, nes jo paprasčiausiai nėra… O aš jį nugalėjau, tą ginklo mašiną. Tiksliau gal ir save tą jauną ir kvailą kareivį. Nors toks ir likau amžinai… Gerai Zigmas sakė: „ Miražas, gal būt visa tai“.??? Karas tai propaganda, tvoros ir ginklai savus, kad baidyt…

Audrius K.